- popūtis
- 1 pópūtis sm. (1), póputis (1), poputỹs (3a) Vlkv, Gž, Ldvn
1. P, Vkš pūslė, trynė.
2. votis, skaudė: Toks pópūtis užaugo, ka nė rankos negaliu pajudinti Skdv. Nelįsk prie jo, ba da póputį pajudinsi Ldvn. Tokį [tarną] pasėmus (pasiėmus), tai lyg póputį vaktuok (neduok sunkiai dirbti) Gs.
3. scom. Kbr prk. gležnas, opus žmogus: Koks tu pópūtis: kai tik kas, tai ir sergi Krž. Toks pópūtis, ka jau biškį įsibrėžęs, i tai žlemba Vdk. Vėjo paputamas žmogus yr pópūtis Klm. Baisi póputis ta mergiščia, ka tik kiek, tai i rėkia Plv. Vajė, tai pajudinau póputį! Mrj. Baisus póputis, nė nepajudyk! Alk. | Išsirėdžius, išsidarius – baisi póputis (pasipūtusi, išdidi) Gs.
◊ giltinių̃ (čemerių̃) pópūtis kas labai opus, jautrus: Pópūtis čemerių̃, blusa įgnybė – daktaro šaukas! Krš. Giltinių popūtis! – bambėjo motyna, kaisdama katilėlį Žem.
Dictionary of the Lithuanian Language.